Manipuliavimas balsavimais:lygiagretusis balsavimas
Rinkimai.org
Lygiagrečioji rinkimų sistema - tai mišri rinkimų sistema, kurioje vienos valdžios institucijos nariai renkami dviem skirtingais rinkimais, vykstančiais vienu metu skirtingais būdais, tačiau nustatant rezultatus vieno balsavimo rezultatai neturi arba beveik neturi įtakos kito balsavimo rezultatams.
Lietuvoje lygiagrečioji rinkimų sistema taikoma renkant Seimą. Būta siūlymų (Liberalų Sąjūdžio, Piliečių Santalkos, Kauno rinkėjų klubo) ją taikyti ir savivaldybių tarybų rinkimuose.
Lietuvoje taikomos lygiagrečiosios rinkimų sistemos sudėtinės dalys - tai dviejų turų absoliučiosios daugumos sistema ir atvirų partinių sąrašų sistema.
Visomis rinkimų sistemomis galima manipuliuoti, tačiau lygiagrečiai taikant dvi balsavimo sistemas, manipuliavimo poveikis gali būti skirtingas, nei tuo atveju, kai tie balsavimo būdai taikomi pavieniui. Vis tik bendras manipuliacijų poveikis lygiagrečiajai sistemai priklauso nuo poveikio kiekvienos iš taikomų balsavimo sistemų rezultatams.
Turinys |
Lygiagrečioji rinkimų sistema Seimo rinkimuose
Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose 71 deputatas renkamas pagal absoliučiosios daugumos sistemą vienmandatėse apygardose, o 70 deputatų - pagal proporcingąją atvirų sąrašų sistemą daugiamandatėje apygardoje.
Manipuliavimas Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose
| 1. Praeitų rinkimų 2-ojo turo rezultatas | 2. Apklausų duomenys prieš rinkimus |
 |  |
| Pirmasis turas | |
| 3. Valdantieji slapta remia nepriklausomą kandidatą | 4. Opozicija slapta remia kitą nepriklausomą kandidatą |
 |  |
| Antrajame ture vėl varžosi „tradicinių“ partijų kandidatai | |
Valdančiajai partijai vykdant savo politiką, auga rinkėjų, rėmusių ją praeitų rinkimų antrajame ture, nusivylimas. Jeigu jų balsai atitektų pagrindinei opozicinei partijai, ji laimėtų jau pirmajame ture. Todėl valdančioji partija, gavusi apklausų duomenis, suvokia, kad artimiausiuose rinkimuose ji turi iškelti naują kandidatą, kuris viešai nebūtų susijęs nei su valdančiųjų partija, nei su opozicija.
Tačiau naujas kandidatas pasiima ir balsus dalies rinkėjų, rėmusių opoziciją tik dėl to, kad nenorėjo balsuoti už valdančiąją partiją. Opozicijai kyla pavojus apskritai nepatekti į antrąjį turą. Ji priversta pasekti valdančiosios partijos pėdomis ir iškelti savo „nepriklausomą“ kandidatą. Naujasis opozicinis kandidatas atsiima balsus, kuriuos iš opozicijos buvo atėmęs valdančiųjų „nepriklausomas“ kandidatas.
Jeigu kurios nors partijos apskaičiavimai pasirodytų esą neteisingi, į antrajį turą galėtų patekti vienas iš „netradicinių“ kandidatų. Todėl dviejų turų sistema skatina 2+2 (dviejų didelių ir dviejų mažų) partijų sistemos atsiradimą.
Manipuliavimas Seimo rinkimų daugiamandatėje apygardoje
| 1. Praeitų rinkimų rezultatas | 2. Apklausų duomenys prieš artėjančius rinkimus |
 |  |
| Pasirengimas rinkimams | |
| 3. Valdantieji sukuria naują partiją | 4. Atsakydama opozicija sukuria kitą partiją |
 |  |
| Valdančiosios partijos išsaugo valdžią | |
Artėjant naujiems rinkimams, parama valdančiosioms partijoms mažėja, o nepatenkintų rinkėjų skaičius auga. Kad nusivylusių rinkėjų balsai atiteks opozicinėms partijoms, valdančiosios partijos įsteigia naują partiją, kuri gauna didžiosios nusivylusių rinkėjų dalies paramą. Norėdama atimti rinkėjų balsus iš naujosios partijos, opozicija priversta steigti dar vieną partiją. Šiame pavyzdyje valdančiosios partijos išsaugo valdžią, tačiau šios manipuliacijos gali atnešti laimėjimą opozicinėms partijoms.
Poveikis politinei sistemai
Lygiagrečiojoje rinkimų sistemoje dvi įtakingiausios partijos gauna daugiau mandatų, negu gautų, jeigu būtų laikomasi proporcingo atstovavimo principo. Papildomus mandatus šios partijos gauna vienmandatėse apygardose. Kaip tik šie papildomi mandatai leidžia joms išlaikyti įtaką parlamentui ir užtikrina, kad viena iš jų visada dalyvaus vyriausybėje.
Kad patektų į antrajį turą vienmandatėse apygardose, valdančiosios partijos stengiasi, kad jų politika nusivylusių rinkėjų balsai neatitektų opozicijos kandidatams. Tuo tikslu jos skatina keltis nepriklausomus kandidatus, kuriems turėtų atitekti nusivylusių rinkėjų balsai. Opozicinės partijos, siekdamos užsitikrinti savo kandidato dalyvavimą antrajame ture, laikosi tos pačios taktikos.
Todėl 1-ajame rinkimų vienmandatėse apygardose ture be dviejų įtakingiausių kandidatų paprastai iškeliama ir daugybė kitų kandidatų. Kiekvienas tų kandidatų surenka kažkiek rinkėjų balsų. Kadangi lygiagrečiai daugiamandatėje apygardoje vyksta rinkimai pagal atvirųjų sąrašų sistemą, atsiranda galimybė rinkėjų paramą tiems kandidatams paversti parama jų partijoms.
Tokiu būdu lygiagrečiojoje sistemoje, kurioje pusė deputatų renakama pagal neproporcingą absoliučiosios daugumos sistemą vienmnadatėse apygardose, o kita pusė - pagal proporcingąją atvirųjų partinių sąrašų sistemą daugiamandatėje apygardoje, susiformuoja „2 + n“ tipo partinė sistema. Šioje sistemoje šalia 2-iejų „tradicinių“ partijų, užimančių dominuojančią padėtį ir paeiliui dalyvaujančių vyriausybės formavime, parlamente savo frakcijas turi dar keletas smulkių partijų. Negalėdamos sudaryti Vyriausybės be vienos iš „tradicinių“ partijų paramos, šios partijos padeda užmaskuoti faktą, kad vykdomoji valstybės valdžia visada yra vienos iš dviejų „tradicinių“ partijų rankose.
Šitokia sistemos veikimo logika išplauna valdančiųjų atsakomybę už valstybės politiką ir nepaprastai sumažina jų jautrumą pilietiniam spaudimui. Pašalinti susiskompromitavusius ir praradusius pasitikėjimą tradicinių partijų politikus tampa beveik nebeįmanoma.
